Paragauti dangaus. I dalis

Nomas, trumpasparnis vabalėlis, sunkiai skynėsi kelią tarp pievos žolių, gėlių ir smilgų. Tiek toli dar nebuvo keliavęs, tad visai nuo koto nusivarė.
  – Vėl! – sudejavo užkliuvęs už smilgos. – Vėl praeiti neduoda, maišos po kojų!
  – Tu pats susimaišęs, – atsiliepė smilga. – Ramiausiai sau stoviu, tik tu baladojies.
  – Ne baladojuos, o ieškau! – atšovė Nomas.
  – Ko ieškai? – susidomėjo smilga.
  – Dangaus!
  – Dangaus?! – negalėjo patikėti išdžiūvėlė smilga. – Kokio dangaus?
  – Žydro, – paaiškino Nomas. – Vakar netyčia nugirdau du gandrus šnekantis. Tai bent dangus, gyrė vienas, žydras kaip rugiagėlė, pamėgink... Ne, aš jau sotus dangaus, atsakė kitas. Ir kad sučepsės abu!... Supratau: čepsi, pasisotino – taigi gardumynas. Ir patraukiau ieškoti.
  – Negi valgyti nebeturi? – nusistebėjo smilga.
  – Turiu, bet pabodo tas pats ir tas pats, – pasiguodė Nomas. – Noriu kažko neragauto. Kai sugrįšiu namo – būsiu tik vienas skanavęs dangaus!
  – Tai smaližius!... O kur jis padėtas – tas žydras skanėstas?
  – Klausiau gandro, atsakė tiek: virš galvos... Tik reikia, kad niekas neužstotų. Bet kur tik einu – vis kas nors užgožia. Va ir dabar tavo kudlos, – skundėsi vabaliukas.
  – Nori, pakelsiu tave, – pasiūlė smilga. – Ir čiupk tą gardėsį. Gal man gabalėlį duosi.
  – Būtinai! – pažadėjo Nomas, įsikirsdamas smilgai į nulenktą kuodą.

Smilga išsitiesė ir iškėlė jį virš rasakilų, vėdrynų ir net rykštenių.
  – Na? – lyg juokais, lyg rimtai paklausė. – Jau smaližiauji?
  – Tas krūmas nelabas! – vėl nusiskundė Nomas. – Tyčia užstoja, kad sau turėtų!
  – Nejaugi? – atsiliepė žilvičio krūmas. – Kibk man į lapą, pakelsiu tave dar aukščiau. Turėkis pats tą dangų, negaila, nors visą sukirsk!
  Jis palenkė ilgiausią vytelę ir pakėlė Nomą aukštyn. Šiam net akys apraibo: ten upelio vingis visai neregėtas, lieptas dar nematytas, o iš kur anas didžiulis akmuo?
  – Na kaip? – paklausė žilvitis. – Atsikandai?
  – Kaip atsikąsiu, – vos nepravirko Nomas, – jei beržas tyčia išsiskėtojo, dalintis nenori. Besotis!
  – Na, na, na, – storu balsu sududeno beržas, – visur tau skriaudėjai. Tuoj paduosiu šaką, iškelsiu aukščiau visų medžių, ir sotinkis dangumi, kiek įsigeisi!
  Jis nusvarino viršiausiąją šaką, ir vabalėlis pakilo į tokią aukštybę, kad kvapą užgniaužė! Apačioje jau plytėjo trys upelio lieptai, devyni vingiai, neregėti laukai ir nepažįstamas žydras ežeras!... Tik kurgi žydrasis dangus?
  Jis atidžiai įsižiūrėjo į viršų. Lyg ir žydruoja, bet kiek betiestum letenėles ar ūselius – nieko neužčiuopsi.
  – Jau gardauji? – pasiteiravo beržas.
  – Dar ne...
  – Vėl kas užstoja?
Šį kartą nebuvo kam suversti kaltės, tad Nomas pasijuto gana nepatogiai. Netgi kvailokai. „Tai juoksis, šaipysis visi, kas išlydėjo ir pakilojo!“ – pamanė ir tyčia garsiai sučepsėjo:
  – Va! Jau atsikandau... Gana.
  Beržas nuleido jį ant žilvičio, šis – ant smilgos, smilga – ant žemės. Tebeapsvaigęs nuo aukštumų Nomas kiek pakėksojo it šapą prarijęs, po to pasipurtė ir ėmė pustytis padus namo.
  – O man? Atnešei bent gabalėlį? – priminė smilga.
  – Ką čia neši, jei pats išspjoviau!
  – Nejaugi? Taip negardus gardumynas?
  – Fu! Už pelyną kartesnis, už rūgštynę rūgštesnis, – iš tikro nusispjovė Nomas.
  – Tik laiką gaišau, vos sprando nenusisukau...
Susizgribęs padėkojo:
  – Ačiū, kad pakėlėte. Visiems!
  – O, prašom, prašom, negaila, – atsiliepė smilga, žilvitis, beržas ir kaip susitarę nusikvatojo.
  Vabaliukas patraukė namo, ir vos sugrįžus, visi pripuolė klausinėti, kamantinėti:
  – Na kaip? Ar tikrai žydras tas dangus? Ar saldus? Gal trapus? Tįsus? Daug atsikandai?
  – Atsikandau... – numykė Nomas. Kiek patylėjęs subarė: – Jums tik smaližiauti. Verčiau pakeliautumėt, pasidomėtumėt – ten didžiulis akmuo neregėtas, už jo – trys lieptai, devyni vingiai, dar ežeras, už dangų žydresnis, ir kitos aukštesnės vertybės... Bet kur tau! Vien tik pilvas, vien ėdalas jums terūpi!...