Stebuklas

Vienoje šalyje gegužės aštuntąją įvyko netikėtas dalykas – kaip iš gausybės rago ėmė piltis stebuklai.

Pabudę visi pamatė, kad saulės šviesa – neįprastos spalvos. Nors visą naktį lijo, išaušo tokios žalsvai auksinės spalvos rytas, jog žmonės, atitraukę langų užuolaidas, kokias dešimt minučių abstulbę turėjo tankiai tankiai mirksėti. Akims išsimirksėjus ir pripratus prie naujosios šviesos, visi kuo skubiau nėrė iš namų – kiekvienam norėjosi pamatyti, kaip ta šviesa atrodo lauke.

O čia buvo daugybė niekada nepatirtų dalykų. Kitaip čiulbėjo paukščiai, neįprastai kvepėjo gėlės, gatvėmis strykčiodamos visomis kryptimis bėgiojo krykščiančios senutės. Vienintelio šalies zoologijos sodo žvėrys ramiai ir solidžiai vaikščiojo po šalies sostinę, tačiau žmonės, autobusų stotelėje sutikę tigrą ar parduotuvėje pamatę žirafą, visai nesijaudino – visi stebuklingai manė, kad taip ir turi būti.

Žmonės sutikdavo seniai matytus draugus, prisimindavo seniai užmirštus telefonų numerius ir eilėraščius, nuklysdavo į seniai lankytas mielas vietas, išgirsdavo seniai pamirštas ir graudžias melodijas.

Ne vienas prisiminė ir pirmąją meilę. O kai kas ne tik prisiminė, bet ir vėl įsimylėjo.

Stebuklais labiausiai džiaugėsi vaikai. Juk ne juokas, kai, nusipirkęs nemėgstamų grietininių ledų (nes mėgstamiems šokoladiniams neužteko pinigų), pamatai, kad viena porcija grietininių ledų pavirto penkiomis šokoladinių. Arba parėjęs namo randi knygą, apie kurią svajojai nuo Naujųjų metų. Arba trejus metus tave stumdęs ir kumščiavęs kaimynas nei iš šio, nei iš to duoda riešutų ir pasiūlo kartu palaipioti medžiais.

Deja, gegužės dvidešimtąją stebuklai baigėsi. Saulė vėl ėmė šviesti kaip švietusi, tulpės ėmė kvepėti tulpėmis, rožės rožėmis, o senutės ėmė vaikščioti taip, kaip, kaip senutės vaikšto visame pasaulyje – tiesiai ir iškilmingai.

Vaikai nusiminė. Jie spėjo taip įprasti prie visokių keistų dalykų, kad net artėjančios vasaros atostogos jiems nebekėlė jokio džiaugsmo. Jie tyliai tikėjosi, kad per atostogas stebuklų bus dar daugiau. Ir še tau – jokio stebuklo nebeliko!

Viena mergaitė stebuklų nenustojo ieškoti ir gegužės dvidešimt pirmąją, ir dvidešimt antrąją, ir kitas dienas. Po pamokų ji vaikščiodavo savo mažo miestelio gatvėmis, žvalgydamasi, ar nepamatys ko nors neįprasto. Atrodė, kad kur nors – po nuvirtusia tvora, miestelio kapinių medžiuose ar skelbimų lentoje – turėtų būti koks nors užsilikęs ir niekieno nepastebėtas stebuklas.

Deja, stebuklų nebebuvo.

Vieną popietę ieškoti stebuklų gatvėse nusibodo, tad mergaitė sėdėjo kambaryje ir žiūrėjo į savo žiurkėną. O žiurkėnas žiūrėjo į mergaitę, kaip visada tikėdamasis, kad gaus visų žiurkėnų skanėsto – ką tik nuskintų pienių.

Žiurkėno kojytės buvo rožinės, mažos ir tokios plonytės, kad peršviečiamos. Atrodė, stagarėlių storio kojytės nuo žiurkėno svorio turėtų nulūžti. Tačiau buvo priešingai – paleistas iš narvelio, žiurkėnas savo plonyčiais stagarėliais ne tik bėgiodavo, bet ir šokinėdavo nuo kėdžių ir stalo, laipiodavo knygų nugarėlėmis ir užuolaidomis.

Norėdama geriau ištirti kojytes, mergaitė jas apžiūrėjo pro didinamąjį stiklą. Nepastebėjo nieko ypatingo. Atidžiai ištyrinėjo stiklo padidintą žiurkėno pilvuką, nugarėlę, ausytes ir akytes.

Nerado nė menkutės užuominos, kodėl žiurkėnas yra toks, koks yra.

Kitą dieną ji žiurkėną nusinešė į mokyklą. Klasės draugai apžiūrėjo kiekvieną žiurkėno kūnelio milimetrą. Buvo įdomu viena – kaip toks menkas padarėlis bėgioja, ėda, sukioja galvelę, o papešus už mikroskopinių nugaros plaukelių – mikroskopiškai čirpteli.

Atsakymo nerado. Klasėje kilo sumaištis – vaikai iki šiol išsiaiškindavo viską, kas jiems būdavo neaišku: kiek arklio jėgų turi mokyklos sargo šuo, iš ko pagaminti klasės auklėtojos plaukų dažai ir net kokie bus kitos savaitės kontrolinio klausimai.

Išeitį surado vienas berniukas. Jis pasiūlė žiurkėną paskelbti stebuklu. Iš matematikos pamokų vaikai žinojo, kad stebuklų paaiškinti neverta nė bandyti – jais reikia stebėtis, ir tiek.

Siūlymas visiems patiko ir per pertraukas visi mokyklos mokiniai ėjo žiūrėti naujojo stebuklo.

Kitą dieną į klasę kažkas atsinešė katiną. Atidžiai ištyrinėję, vaikai stebuklu paskelbė ir jį – katinas paslaptingai murkė ir galando nagus, o nešamas į mokyklą nepaaiškinamai keistai priteršė šeimininko kuprinę.

Po geros savaitės stebuklais tapo devynios žuvelės, du vėžliai, trys kanarėlės, viena jūrų kiaulytė, mokyklos valgyklos kaktusai ir fikusas klasės kampe. Vienas berniukas sukūrė internetinį puslapį, į kurį stebuklus galėjo įrašyti visi. Svarbiausia buvo tikėti, kad tai, ką įrašai, yra stebuklas.

Vėliau interneto puslapyje atsirado visi mokyklos mokytojai ir visų vaikų tėvai, broliai, seserys, kaimynai. Gyvūnų skyrelyje pasirodė ežių, uodų, karvių, gyvačių, o negyvų daiktų sąraše – akmenų, kalvų, ežerų ir žvaigždžių pavadinimų. Kažkas įrašė matytą apie saulę šviečiantį ratą, kažkas – saulėlydį ir saulėtekį, o kažkas – ir pačią saulę.

Prasidėjus atostogoms, sąraše stebuklų buvo ne mažiau kaip septyni tūkstančiai.

Ir tik mergaitės, tos pačios, kurios žiurkėnas tapo pirmuoju stebuklu, į stebuklų sąrašą neįrašė niekas. Ji buvo tokia paprasta mergaitė, kad niekam nė nekilo mintis, jog ji stebuklinga.

Tačiau mergaitė dėl to nenusimena. Jos kambaryje, šalia lovos, mėlyname narvelyje bėgioja, miega, šokinėja ir šviežias pienes šlamščia t-i-i-i-kras stebuklas peršviečiamomis kojelėmis.